Pasaulio populiacijai senstant, vis dažnėjantys griuvimai ir su griuvimais siejamos traumos tampa iššūkiu, lemiančiu griuvimų prevencijos ir vertinimo svarbą [1]. Straipsnis parengtas pagal 2022 m. paskelbtas griuvimų prevencijos gaires senyvo amžiaus žmonėms [46], antra gairių dalis skirta griuvimų valdymui šiame straipsnyje neaptariama. D. A. Ganz ir kitų tyrėjų duomenimis, griuvimus patiria 30 proc. vyresnių nei 65 metų žmonių [2]. Griuvimai siejami su dažnesne hospitalizacija, negalios išsivystumu, mirštamumu, didesne finansine našta visuomenei [3–5]. Tikėtina, kad griuvimų ir su jais susijusių traumų skaičius ir toliau augs, iš dalies dėl to, kad populiacija sensta, didėja polipatologijos ir polifarmacijos atvejų [1]. Didesnis griuvimų dažnis pastebimas globos namuose ir ligoninėje [6]. Rizikos veiksniai skirtingose aplinkose gali skirtis, o tai turi įtakos prevencinių strategijų kūrimui [1].

Griuvimų gairėse yra svarbus į žmogų orientuotas požiūris, kuris padeda nustatyti griuvimų prognozę, žmogaus individualias savybes ir parinkti tinkamą prevencinę programą [1].

• Prognozė: pagal turimą informaciją nustatoma asmens griuvimų ir su griuvimais susijusių traumų rizika [1].

• Prevencija: optimizuojami asmens funkciniai gebėjimai, siekiama sumažinti griuvimų ir su griuvimais susijusių traumų [1].

• Individualios savybės: sudaromas individualus griuvimų prevencijos planas [1].

• Įtraukti dalyvį: intervencijos tikslų ir plano sudarymas kartu su senyvo amžiaus žmogumi ir jo artimaisiais, atsižvelgiama į jų prioritetus, vertybes, išteklius [1].

Rekomendacijos gairėse pateikiamos pagal įrodymų stiprumą (1 – stiprus, 2 – silpnas, sąlyginis) ir kokybę (A – stipri, B – vidutinė, C – silpna), naudojant modifikuotą GRADE sistemą [7]. Gairėse pateikti atvejai, kuriems rekomendacijos yra būtinos, tačiau joms stinga įrodymų, jos priskiramos E kategorijai ir grindžiamos ekspertų nuomone [1].

• Maža – asmenys, kurie nepatyrė griuvimų, tačiau patys domisi griuvimų prevencija, jiems rekomenduojamas, pavyzdžiui, griuvimo rizikos veiksnių atpažinimas, mankšta fizinės sveikatos būklei gerinti.

• Vidutinė – asmenys, kuriems be anksčiau minėtų pasiūlymų rekomenduo-jama tikslinė mankšta arba siuntimas kineziterapeutui dėl pusiausvyros ir raumenų jėgos stiprinimo bei griuvimų rizikos mažinimo.

• Didelė – asmenys, kuriems rekomenduojamas daugiakomponentis griuvimo rizikos įvertinimas, siekiant parinkti individualias intervencijas [1].

• Stipri rekomendacija (1A): gydytojai, bendraudami su senyvo amžiaus žmonėmis, turi paklausti apie patirtus griuvimus [1].

• Ekspertų rekomendacija (E): bet kurios srities sveikatos priežiūros specialistai, konsultuodami senyvo amžiaus žmones, turi išsiaiškinti apie patirtus griuvimus per pastaruosius 12 mėn., jų dažnį, pobūdį, aplinkybes, sunkumą ir pasėkmes [1].

• Ekspertų rekomendacija (E): rekomenduojama papildomai išsiaiškinti apie patiriamą galvos svaigimą, sąmonės netekimą, bet kokį eisenos, pusiausvyros sutrikimą, griuvimų baimę [1].

• Stipri rekomendacija (1A): nustačius bent vieną iš anksčiau minėtų veiksnių, senyvo amžiaus pacientams atliekamas griuvimų rizikos, eisenos ir pusiausvyros tyrimas [1]

Ekspertų rekomendacija (E): griuvimus ir su jais susijusias traumas patyrusių senyvo amžiaus žmonių būtina paklausti apie griuvimo aplinkybes, pasėkmes, ankstesnius griuvimus, trumpalaikį sąmonės netekimą arba galvos svaigimą, ankstesnį judėjimo sutrikimą arba griuvimų baimę, ribojančią kasdienę veiklą.

Griuvimų rizikos algoritmas (1 pav.) išskiriamas į du variantus. Pirmas, kai apie senyvo amžiaus žmonių patirtus griuvimus sužinoma iš medicininių sveikatos įrašų [1]. Antras variantas, kai asmenys patys kreipiasi į sveikatos priežiūros įstaigas dėl patirtų griuvimų arba su jais susijusių traumų [1]. Nustatyta, kad griuvimo rizikos vertinimui būtina išsiaiškinti per vienerius metus patirtus griuvimus [8–10]. Jautresniu metodu laikomas griuvimo rizikos vertinimas, taikant tris pagrindinius klausimus: a) ar per pastaruosius metus griuvote?; b) ar stovėdami ir vaikščiodami, jaučiatės nestabiliai?; c) ar griuvimai jums kelia nerimą? [1]. Jei yra bent vienas teigiamas atsakymas arba užfiksuotas griuvimo atvejis, aprašytas medicininiuose dokumentuose, arba skundai konsultacijos metu, pacientui būtina atlikti pusiausvyros ir eisenos tyrimą [8]. Stipri rekomendacija (1A1, 1B2): griuvimo rizikos vertinimui rekomenduojama atlikti eisenos greičio (angl. The Timed Up and Go) testą. Alternatyva minėtam testui galėtų būti „Stokis ir eik“ (angl. Get Up and Go) testas [1].

• Eisenos ir pusiausvyros sutrikimams vertinti yra taikoma keletas testų. Rizikos nustatymui rekomenduojama naudoti eisenos greičio vertinimą, kurio ribinė vertė normos atveju yra < 0,8 m/sek. [11]. „World falls guide-lines“ internetiniame puslapyje patei-kiamos paprastos instrukcijos, skirtos eisenos greičio matavimui [1].

• Kaip alternatyva gali būti naudojamas „Stokis ir eik“ testas, tačiau įrodymai nėra vienareikšmiai [11]. Eisenos sutrikimas nustatomas, kai eisenos greitis yra > 15 sek. [11].

Mažos griuvimo rizikos grupei priskiriami asmenys, kurie neturi pusiausvyros sutrikimų ir anksčiau nėra griuvę arba yra patyrę vieną griuvimą be traumų [1]. Vis dėlto yra skirtumas tarp rizikos nebuvimo ir mažos rizikos, todėl mažos rizikos grupės senyvo amžiaus žmonėms rekomenduojama pirminė prevencija ir vieną kartą per metus atliekamas rizikos vertinimas [1]. Vidutinei rizikos grupei priskirami senyvo amžiaus žmonės, turintys eisenos ir (arba) pusiausvyros sutrikimų ir patyrę bent vieną nesunkų griuvimą [1]. Vidutinės rizikos grupei rekomenduojami jėgai ir pusiausvyrai palaikyti skirti fiziniai pratimai [2]. Didelei rizikos grupei priskiriami senyvo amžiaus žmonės, kuriems įvyko griuvimas ir vienas arba daugiau iš išvardytų veiksnių: a) griuvimo sąlygotas sužalojimas; b) pasikartojantys griuvimai; c) nustatytas išsekimas; d) negalėjimas atsikelti po griuvimo be pagalbos bent 1 val.; e) trumpalaikis sąmonės praradimas [1]. Didelės rizikos grupės asmenims rekomenduojamas daugiakomponentis griuvimų rizikos vertinimas [1]. Griuvimų rizikos vertinimui svarbus senatvinio išsekimo sindromo (angl. frailty) nustatymas [1]. Dažniausiai diagnozuojamas remiantis išsekimo fenotipu ir klinikine išse-kimo skale [12, 47]. Išsekimo fenotipas vertinamas pagal penkis kriterijus: lėtas eisenos greitis, mažas fizinis aktyvumas, atsitiktinis svorio kritimas, nuovargis ir raumenų silpnumas [1]. Fenotipo vertinimas: ≥ 3 teigiami – kriterijai išsekęs asmuo; 1 arba 2 teigiami kriterijai – asmuo prie išsekimo ribos; 0 teigiamų kriterijų – neišsekęs asmuo [1]. Klinikinė senatvinio išsekimo skalė yra pusiau kiekybinė, įtraukianti ir piktogramas. Skalės vertinimas – balais nuo 1 (labai sveikas) iki 9 (nepagydomai sergantis), jeigu surenkami ≥ 4 balai, pacientas laikomas išsękusiu [1].

Apie karščiavimą mažinančias priemones, taktiką, kai vaikas karščiuoja namuose, ir daugiau skaitykite: http://ejournals.vitaelitera.lt/index.php/LBPG/article/view/1217

Arba įsigijus žurnalą:
https://www.vitaelitera.lt/produktas/zurnalai/lietuvos-bendrosios-praktikos-gydytojas-xxvii-tomas-2023/Lietuvos-bendrosios-praktikos-gydytojas-40/