Leidinys skirtas sveikatos priežiūros specialistams.
ĮVADAS [1–16]
Kelis pastaruosius dešimtmečius vitaminas D bei jo poveikis organizmui aktyviai tiriamas. Žinoma, kad šis vitaminas svarbus ne tik kalcio ir fosforo apykaitai, bet ir tinkamai imuninės sistemos ir kitų organų bei sistemų veiklai. Visuotinai pripažįstama, kad daugeliui šalių, tarp jų ir Lietuvai, aktuali nepakankamo aprūpinimo vitaminu D problema.
Egzistuoja daug įvairių lygmenų (šalies, regiono, tarptautinių) vitamino D stygiaus diagnostikos, gydymo bei profilaktikos rekomendacijų. Deja, Lietuvoje iki šiol nesukurta nacionalinių rekomendacijų šiuo klausimu. Tai paskatino parengti šias naujas, originalias, praktines vitamino D stygiaus diagnostikos, profilaktikos ir gydymo rekomendacijas.
Šių rekomendacijų tikslas – pripažinti vitamino D įvairiapusį poveikį ir rekomenduoti „atsargiai didesnes“ vitamino D dozes. Šios gairės naudingos Lietuvos šeimos gydytojų kasdieniame darbe.
Vitamino D3 (cholekalciferolio, D3) sintezė vyksta odoje, kur provitaminas D3 (7-dehidrocholesterolis) paverčiamas previtaminu D3 , reaguojant į saulės spindulių poveikį (ultravioletinė B spinduliuotė). Vitaminas D3 susidaro izomerizuojant previtaminą D3 epidermio baziniame sluoksnyje arba pasisavinant natūralų ir praturtintą maistą bei D2 (ergokalciferolio) ir D3 papildus, kraujyje jungiasi su vitaminą D rišančiu baltymu (DBP) ir yra transportuojamas į kepenis. D2 ir D3 hidroksilina kepenų 25-hidroksilazės. Susidariusį 25-hidroksicholekalciferolį [25(OH)D] (kalcifediolį arba kalcidiolį) hidroksilina inkstuose 1α-hidroksilazė. Taip susidaro aktyvus sekosteroidas 1,25(OH)2D (kalcitriolis), kuris skirtingai veikia tikslinius audinius. 1,25(OH)2D sintezę iš 25(OH)D skatina prieskydinės liaukos hormonas, o slopina kalcis, fosfatas ir pats 1,25(OH)2D.
VITAMINO D ATSARGŲ NUSTATYMAS IR VERTINIMAS
Organizmo aprūpinimą vitaminu D tiksliausiai rodo 25(OH)D kiekio kraujo serume arba plazmoje tyrimas. Pirmasis pasirinkimas yra imunoanalizės metodai, standartizuoti pagal VDSCP (angl. Vitamin D Standartization Certification Program). Tyrimų rezultatai Europoje pateikiami nmol/l, Šiaurės Amerikoje dažniau naudojami ng/ml. Vienetų perskaičiavimui naudotinas koeficentas 2,5 [nmol/l] = 1 [ng/ml]. 25(OH)D kiekio tyrimai ir jų vertinimas:
• Nerekomenduojama vykdyti visos populiacijos patikrą, naudojant 25(OH)D kiekio tyrimą, tačiau grupėms, turinčioms vitamino D stygiaus riziką, šį tyrimą atlikti būtina [18, 48, 49].
• Pradėjus vartoti vitamino D preparatus, pakartotinį 25(OH)D kiekio tyrimą rekomenduojama atlikti po 1–2 mėn. (vaikams) arba po 2–3 mėn. (suaugusiesiems) nuo vitamino D vartojimo pradžios [3, 18, 22, 50].
• Pakartotinis 25(OH)D tyrimas turėtų būti atliekamas toje pačioje laboratorijoje, su ta pačia laboratorine įranga, tuo pačiu tyrimo metodu.
• Kai organizme vyksta ūminis uždegiminis procesas, rekomenduojama atidėti 25(OH)D kiekio kraujyje tyrimą, nes yra duomenų, kad uždegimo metu gali reikšmingai sumažėti 25(OH)D kiekis [23, 51, 52].
VITAMINO D STYGIAUS RIZIKOS GRUPĖS
Yra daug įvairių ligų bei būklių, kurios siejamos su vitamino D stygiumi. Diagnozavus bent vieną jų, pacientui reikia pasiūlyti atlikti vitamino D kiekio kraujyje tyrimą (2 lentelė).
Vitamino D dozės, vartojimo režimo ir vartojimo būdo parinkimo principai:
• Palaikyti optimalų 100–150 nmol/l kiekį, kuris užtikrina pakankamą audinių ir ląstelių apsirūpinimą aktyviu intraląsteliniu vitaminu D. Siekiant šio tikslo, tiek gydymui, tiek palaikymui bei profilaktikai, reikės didesnių vitamino D dozių, nei buvo rekomenduojama anksčiau.
• 1 μg vitamino D atitinka 40 tarptautinių vienetų (TV).
• Asmenims, priklausantiems vitamino D stygiaus rizikos grupei, ypač nutukusiems (KMI > 30), senyvo amžiaus (> 75 metų), rekomenduojama du kartus didesnė negu bendrajai populiacijai vitamino D dozė [3, 4, 11, 17, 18, 23, 36, 40, 65].
• Lietuvos gyventojams būtina papildomai vartoti vitamino D preparatus nepakankamos insoliacijos sezonu – nuo rugsėjo iki gegužės mėnesio. Kitais mėnesiais rekomenduojama papildomai vartoti vitaminą D tiems, kurie priklauso vitamino D stygiaus rizikos grupėms.
• Tinkamiausias vitamino D vartojimo režimas – kasdien arba kartą per savaitę. Vartojant savaitiniu būdu geriau laikomasi vartojimo režimo, greičiau pasiekiamas tikslinis kiekis [67, 68].
• Magnis svarbus vitamino D metabolizmui. Adekvatus magnio papildymas turėtų būti vertinamas kaip svarbus vitamino D terapijos aspektas. Rekomenduojama magnio dienos norma – 250–500 mg [24].
• Vartojant vitamino D preparatus, būtina užtikrinti pakankamą organizmo aprūpinimą kalciu, siekiant užtikrinti kaulinius vitamino D poveikius [77].
• Vitamino D stygiui, rachitui, osteomaliacijai gydyti ir vitamino D atsargoms palaikyti po gydymo bei profilaktikai skirtini tik Lietuvoje registruoti vaistiniai vitamino D preparatai. Vitamino D maisto papildai vartotini tik kasdienei dietai papildyti.
Vitamino D preparatai
Vitaminas D paprastai pasisavinamas lengviau nei kalcis, todėl jį galima vartoti kaip vieną dozę tiek valgio metu, tiek nevalgius. Dažniausiai skiriami vitamino D papildai: ergokalciferolis (vitaminas D2) ir cholekalciferolis (vitaminas D3). Kai kurių [13] tyrimų duomenimis, vitaminas D3 labiau padidina 25(OH)D kiekį serume nei vitaminas D2 [14], todėl, jei įmanoma, geriau rekomenduoti vitaminą D3, o ne vitaminą D2. Neseniai Lietuvos rinkoje pasirodė kalcifediolis
(25-hidroksivitaminas D3), kuriam būdingas geras pasisavinimas, mažiau nepageidaujamų reakcijų (nemetabolizuojamas kepenyse), platesnės indikacijos: tinka sergantiesiems kepenų ligomis, turintiesiems antsvorio, esant malabsorbcijai, patogus vartojimas.
Kalcitriolis
Kalcitriolis yra aktyviausias vitamino D metabolitas. Jis gali sukelti hiperkalcemiją ir (arba) hiperkalciuriją, todėl reikia atidžiai stebėti ir koreguoti kalcio suvartojimą bei kalcitriolio dozę. Todėl kalcitriolis neskiriamas vitamino D kiekiui papildyt sergant osteoporoze. Tačiau kalcitriolis arba kiti vitamino D analogai yra svarbus antrinio hiperparatiroidizmo terapijos komponentas sergant lėtine inkstų liga.
Kalcifediolis
Kalcifediolis nuo vitamino D3 skiriasi tuo, kad jis artimesnis biologiškai aktyviam vitaminui D. Papildoma hidroksilo grupė suteikia farmakokinetinių savybių, kurios naudingos esant malabsorbcijai, kepenų funkcijos sutrikimui, nutukimui ir kt.Geriamasis kalcifediolis greičiau absorbuojamas žarnyne, tai naudinga, jei dėl įvairių ligų sumažėja absorbcija žarnyne, todėl Europos sutarimuose kalcifediolis rekomenduojamas kaip vitamino D preparatas pacientams, kuriems nustatyti malabsorbcijos sindromai (pvz., trumposios žarnos sindromas) bei patyrusiesiems bariatrinę operaciją. Dėl minėtų savybių nereikia didinti dozės pacientams sergantiems nutukimu. Kalcifediolis gali būti skiriamas pacientams, kurie kartu vartoja vaistus, trikdančius riebalų pasisavinimą (pvz., orlistatą). Nustatyta, kad kalcifediolis didina 25(OH)D kiekį serume greičiau nei cholekalciferolis. Spartesnis 25(OH) D kiekio serume pakilimas svarbus gydant ligas, kurios turi patvirtintą ryšį su vitamino D stygiumi, pavyzdžiui, gydant ūmines infekcines ligas, pvz., gripą arba COVID-19, dėl vitamino D stygiaus pasireiškus osteomaliacijos simptomams arba prieš pradedant antirezorbcinį gydymą pacientams, kurių kaulų lūžių rizika didelė. Kalcifediolis nelyginamas ir nedozuojamas pagal tarptautinius vienetus. Jo dozė skaičiuojama µg. Orientacinis dozės atitikmuo: 1 µg = 60 TV [16]. Optimali kalcifediolio dozė, reikalinga pasiekti normalų vitamino D kiekį kraujo serume, suaugusiesiems yra 266 µg kartą per mėnesį. Esant vitamino D stygiui gali būti reikalinga didesnė kalcifediolio dozė, bet didžiausia dozė neturi viršyti 266 µg (vienos kapsulės) per savaitę. Kai 25(OH)D kiekis plazmoje yra pageidaujamame diapazone, gydymas turi būti nutrauktas arba sumažintas vartojimo dažnis. Lietuvoje kol kas nėra gairių, kaip vartoti kalcifediolį. Rekomenduojama naudotis Ispanijos kaulų tyrimų ir mineralų apykaitos draugijos (angl. Spanish Society for Bone Research and Mineral Metabolism, SEIOMM) rekomendacijomis (3 lentelė).
LITERATŪRA
1. Zhang R, Naughton DP. Vitamin D in health and disease: current perspectives. Nutr J. 2010;9:65. doi: 10.1186/1475-2891-9-65
2. Holick MF. Vitamin D deficiency. N Engl J Med. 2007;357(3):266-81. doi: 10.1056/NEJMra070553
3. Rusinska A, Pludowski P, Walczak M, et al. Vitamin D Supplementation Guidelines for General Population and Groups at Risk of Vitamin D Deficiency in Poland- Recommendations of the Polish Society of Pediatric Endocrinology and Diabetes and the Expert Panel With Participation of National Specialist Consultants and Representatives of Scientific Societies- 2018 Update. Front Endocrinol (Lausanne). 2018;9:246. doi: 10.3389/fendo.2018.00246
4. Holick MF. The vitamin D deficiency pandemic: Approaches for diagnosis, treatment and prevention. Rev Endocr Metab Disord. 2017;18(2):153-65. doi: 10.1007/s11154-017-9424-1
5. Adams JS, Hewison M. Update in vitamin D. J Clin Endocrinol Metab. 2010;95(2):471-8. doi:10.1210/jc.2009-1773
6. Borges MC, Martini LA, Rogero MM. Current perspectives on vitamin D, immune system, and chronic diseases. Nutrition. 2011;27(4):399-404. doi: 10.1016/j.nut.2010.07.022
7. Rojas-Rivera J, De La Piedra C, Ramos A, Ortiz A, Egido J. The expanding spectrum of biological actions of vitamin D. Nephrol Dial Transplant. 2010;25(9):2850-65. doi: 10.1093/ndt/gfq313
8. Carlberg C. The physiology of vitamin D-far more than calcium and bone. Front Physiol. 2014;5:335. doi: 10.3389/fphys.2014.00335
9. Christakos S, Li S, De La Cruz J, Bikle DD. New developments in our understanding of vitamin metabolism, action and treatment. Metabolism. 2019;98:112-20. doi: 10.1016/j.metabol.2019.06.010
10. Bleizgys A. Vitamin D and COVID-19: It is time to act. Int J Clin Pract. 2020:e13748. doi: 10.1111/ijcp.13748
11. Charoenngam N, Holick MF. Immunologic Effects of Vitamin D on Human Health and Disease. Nutrients. 2020;12(7):2097. doi: 10.3390/nu12072097
12. Holick MF. Vitamin D: extraskeletal health. Endocrinol Metab Clin North Am. 2010;39(2):381-400. doi: 10.1016/j.ecl.2010.02.016
13. Pludowski P, Holick MF, Grant WB, et al. Vitamin D supplementation guidelines. J Steroid Biochem Mol Biol. 2018;175:125-35. doi: 10.1016/j.jsbmb.2017.01.021
14. Barzda A, Bartkevičiūtė R, Baltušytė I, Stukas R, Bartkevičiūtė S. Suaugusių ir pagyvenusių Lietuvos gyventojų faktinės mitybos ir mitybos įpročių tyrimas. Visuomenės sveikata. 2016;1(72):85-94.
15. Bartkevičiūtė R, Barzda A, Bulotaitė G, Miliauskė R, Drungilas V. Mokyklinio amžiaus vaikų mitybos įpročių, faktinės mitybos ir fizinio aktyvumo įpročių tyrimo (2019-2020) ataskaita. 2020. Prieiga per internetą: http://smlpc.lt/media/image/Naujienoms/2017%20metai/Mityba%20ir%20fizinis%20aktyvum as/Mokiniu_MI_FM_FA_ATASKAITA_galut.pdf. Žiūrėta: 2021-03-13
16. Jodar, E., Campusano, C., de Jongh, R.T. et al. Calcifediol: a review of its pharmacological characteristics and clinical use in correcting vitamin D deficiency. Eur J Nutr 62, 1579–1597 (2023). https://doi.org/10.1007/s00394-023-03103-1
17. Holick MF, Binkley NC, Bischoff-Ferrari HA, et al. Evaluation, treatment, and prevention of vitamin D deficiency: an Endocrine Society clinical practice guideline. J Clin Endocrinol Metab. 2011;96(7):1911-30. doi: 10.1210/jc.2011-0385
18. Čerkauskienė R, Urbonas V, Jašinskienė E, Jonuškaitė D. Rachito diagnostika ir gydymas (protokolas). 2015. Prieiga per Internetą: https://sam.lrv.lt/uploads/sam/documents/files/Veiklos_sritys/Programos_ir_projektai/Asmens_sveikatos_prieziu-ros_kokybes_gerinimas/Vaiku%20ligu%20protokolai%20(papildomi%2023).zip. Žiūrėta: 2021-02-07
19. Garland CF, Kim JJ, Mohr SB, et al. Meta-analysis of all-cause mortality according to serum 25-hydroxyvitamin D. Am J Public Health. 2014;104(8):e43-50. doi: 10.2105/AJPH.2014.302034
20. Peng J, Liu Y, Xie J, Yang G, Huang Z. Effects of vitamin D on drugs: Response and disposal. Nutrition. 2020;74:110734. doi: 10.1016/j.nut.2020.110734
21. Ali N. Role of vitamin D in preventing of COVID-19 infection, progression and severity. J Infect Public Health. 2020. doi: 10.1016/j.jiph.2020.06.021
22. Rhodes JM, Subramanian S, Laird E, Griffin G, Kenny RA. Perspective: Vitamin D deficiency and COVID-19 severity – plausibly linked by latitude, ethnicity, impacts on cytokines, ACE2 and thrombosis. J Intern Med. 2020. doi: 10.1111/joim.13149
23. Grant WB, Lahore H, McDonnell SL, et al. Evidence that Vitamin D Supplementation Could Reduce Risk of Influenza and COVID-19 Infections and Deaths. Nutrients. 2020;12(4):988. doi: 10.3390/nu12040988
24. Radujkovic A, Hippchen T, Tiwari-Heckler S, et al. Vitamin D Deficiency and Outcome of COVID-19 Patients. Nutrients. 2020;12(9). doi: 10.3390/nu12092757
25. Meltzer DO, Best TJ, Zhang H, et al. Association of Vitamin D Status and Other Clinical Characteristics With COVID-19 Test Results. JAMA Netw Open. 2020;3(9):e2019722. doi: 10.1001/jamanetworkopen.2020.19722
26. Ilie PC, Stefanescu S, Smith L. The role of vitamin D in the prevention of coronavirus disease 2019 infection and mortality. Aging Clin Exp Res. 2020;32(7):1195-98. doi: 10.1007/s40520-020-01570-8
27. Merzon E, Tworowski D, Gorohovski A, et al. Low plasma 25(OH) vitamin D level is associated with increased risk of COVID-19 infection: an Israeli population-based study. FEBS J. 2020. doi: 10.1111/febs.15495
28. Entrenas Castillo M, Entrenas Costa LM, Vaquero Barrios JM, et al. “Effect of calcifediol treatment and best available therapy versus best available therapy on intensive care unit admission and mortality among patients hospitalized for COVID-19: A pilot randomized clinical study”. J Steroid Biochem Mol Biol. 2020;203:105751. doi: 10.1016/j.jsbmb.2020.105751
29. Rastogi A, Bhansali A, Khare N, et al. Short term, high-dose vitamin D supplementation for COVID-19 disease: a randomised, placebo-controlled, study (SHADE study). Postgrad Med J. 2020. doi: 10.1136/postgradmedj-2020-139065
30. Tan CW, Ho LP, Kalimuddin S, et al. Cohort study to evaluate the effect of vitamin D, magnesium, and vitamin B12 in combination on progression to severe outcomes in older patients with coronavirus (COVID-19). Nutrition. 2020;79-80:111017. doi: 10.1016/j.nut.2020.111017
31. Annweiler G, Corvaisier M, Gautier J, et al. Vitamin D Supplementation Associated to Better Survival in Hospitalized Frail Elderly COVID-19 Patients: The GERIA-COVID Quasi-Experimental Study. Nutrients. 2020;12(11). doi: 10.3390/nu12113377
32. Annweiler C, Hanotte B, Grandin de l’Eprevier C, et al. Vitamin D and survival in COVID-19 patients: A quasi-experimental study. J Steroid Biochem Mol Biol. 2020;204:105771. doi: 10.1016/j.jsbmb.2020.105771
33. Lips P, Cashman KD, Lamberg-Allardt C, et al. Current vitamin D status in European and Middle East countries and strategies to prevent vitamin D deficiency: a position statement of the European Calcified Tissue Society. Eur J Endocrinol. 2019;180(4):P23-P54. doi: 10.1530/EJE-18-0736
34. Lopez AG, Kerlan V, Desailloud R. Non-classical effects of vitamin D: Non-bone effects of vitamin D. Ann Endocrinol (Paris). 2021;82(1):43-51. doi: 10.1016/j.ando.2020.12.002
35. American Geriatrics Society Workgroup on Vitamin D. Recommendations abstracted from the American Geriatrics Society Consensus Statement on vitamin D for Prevention of Falls and Their Consequences. J Am Geriatr Soc. 2014;62(1):147-52. doi: 10.1111/jgs.12631
36. Ebadi M, Montano-Loza AJ. Perspective: improving vitamin D status in the management of COVID-19. Eur J Clin Nutr. 2020;74(6):856-59. doi: 10.1038/s41430-020-0661-0
37. Wimalawansa SJ. Global epidemic of coronavirus—COVID-19: what can we do to minimize risks. Eur. J. Biomed. Pharm. Sci. 2020;7(3):432–38.
38. Amrein K, Scherkl M, Hoffmann M, et al. Vitamin D deficiency 2.0: an update on the current status worldwide. Eur J Clin Nutr. 2020;74(11):1498-513. doi: 10.1038/s41430-020-0558-y
39. Kimball SM, Holick MF. Official recommendations for vitamin D through the life stages in developed countries. Eur J Clin Nutr. 2020;74(11):1514-18. doi: 10.1038/s41430-020-00706-3
40. Grober U, Holick MF. The coronavirus disease (COVID-19) – A supportive approach with selected micronutrients. Int J Vitam Nutr Res. 2021:1-22. doi: 10.1024/0300-9831/a000693
41. Bailey D, Veljkovic K, Yazdanpanah M, Adeli K. Analytical measurement and clinical relevance of vitamin D(3) C3-epimer. Clin Biochem, 2013; 46(3): p. 190-6. DOI: 10.1016/j.clinbiochem.2012.10.037
42. Strathmann FG, Sadilkova K, Laha TJ, et al. 3-epi-25 hydroxyvitamin D concentrations are not correlated with age in a cohort of infants and adults. Clin Chim Acta. 2012;413(1-2):203-6. doi: 10.1016/j.cca.2011.09.028
43. Sarmah D, Sharma B. Interpreting the Laboratory Reports for Vit D. J Assoc Physicians India. 2014;62(9):797-800.
44. Al-Zohily B, Al-Menhali A, Gariballa S, Haq A, Shah I. Epimers of Vitamin D: A Review. Int J Mol Sci. 2020;21(2). doi: 10.3390/ijms21020470
45. Bleizgys A, Kurovskij J. Vitamin D Levels of Out-Patients in Lithuania: Deficiency and Hypervitaminosis. Medicina. 2018;54(2):25. doi: 10.3390/medicina54020025
46. Targher G, Bertolini L, Scala L, et al. Associations between serum 25-hydroxyvitamin D3 concentrations and liver histology in patients with non-alcoholic fatty liver disease. Nutr Metab Cardiovasc Dis. 2007;17(7):517-24. doi: 10.1016/j.numecd.2006.04.002
47. Bonham MP, Lamberg-Allardt C. Vitamin D in public health nutrition. Public Health Nutr. 2014;17(4):717-20. doi: 10.1017/S1368980014000081
48. Boyages SC. Vitamin D testing: new targeted guidelines stem the overtesting tide. Med J Aust. 2016;204(1):18. doi: 10.5694/mja15.00497
49. Collins A. Practice implications for preventing population vulnerability related to vitamin D status. J Am Assoc Nurse Pract. 2013;25(3):109-18. doi: 10.1111/1745-7599.12005
50. Autier P, Mullie P, Macacu A, et al. Effect of vitamin D supplementation on non-skeletal disorders: a systematic review of meta-analyses and randomised trials. The Lancet Diabetes & Endocrinology. 2017;5(12):986-1004. doi: 10.1016/s2213-8587(17)30357-1
51. Speeckaert MM, Delanghe JR. Importance of the Lipid-Bound Character of Vitamin D Binding Protein in the Evaluation of Vitamin D Status in COVID-19 Patients. Am J Clin Pathol. 2021. doi: 10.1093/ajcp/aqaa271
52. Grant WB, Boucher BJ. Requirements for Vitamin D across the life span. Biol Res Nurs. 2011;13(2):120-33. doi: 10.1177/1099800410391243
53. Southern Health NHS Foundation Trust. Vitamin D Guidelines (Version: 3). 2019. Prieiga per Internetą: https://www.southernhealth.nhs.uk/_resources/assets/attachment/full/0/162463.pdf. Žiūrėta: 2021-02-14
54. Girdžiūtė M. Hipokalcemija ir hiperkalcemija: diagnostikos ir gydymo aspektai. Internistas. 2017;2(169):10-13.
55. Misra M. Vitamin D insufficiency and deficiency in children and adolescents. Iš UpToDate. 2020. Prieiga per Internet: https://www.uptodate.com/contents/vitamin-d-insufficiency-and-deficiencyin-children-and-adolescents. Žiūrėta: 2021-02-21
56. Guessous I. Role of Vitamin D deficiency in extraskeletal complications: predictor of health outcome or marker of health status? Biomed Res Int. 2015;2015:563403. doi: 10.1155/2015/563403
57. Black LJ, Anderson D, Clarke MW, et al. Analytical bias in the measurement of serum 25-hydroxyvitamin D concentrations impairs assessment of vitamin D status in clinical and research settings. PLoS One. 2015;10(8):e0135478. doi: 10.1371/journal.pone.0135478
58. Madsen KH, Rasmussen LB, Mejborn H, et al. Vitamin D status and its determinants in children and adults among families in late summer in Denmark. Br J Nutr. 2014;112(5):776-84. doi: 10.1017/S0007114514001263
59. Autier P, Boniol M, Pizot C, Mullie P. Vitamin D status and ill health: a systematic review. Lancet Diabetes Endocrinol. 2014;2(1):76-89. doi: 10.1016/S2213-8587(13)70165-7
60. LeFevre ML, U.S. Preventive Services Task Force. Screening for vitamin D deficiency in adults: U.S. Preventive Services Task Force recommendation statement. Ann Intern Med. 2015;162(2):133-40. doi: 10.7326/M14-2450
61. Cooper ID, Crofts CAP, DiNicolantonio JJ, et al. Relationships between hyperinsulinaemia, magnesium, vitamin D, thrombosis and COVID-19: rationale for clinical management. Open Heart. 2020;7(2). doi: 10.1136/openhrt-2020-001356
62. Mazahery H, von Hurst PR. Factors Affecting 25-Hydroxyvitamin D Concentration in Response to Vitamin D Supplementation. Nutrients. 2015;7(7):5111-42. doi: 10.3390/nu7075111
63. Pludowski P, Karczmarewicz E, Bayer M, et al. Practical guidelines for the supplementation of vitamin D and the treatment of deficits in Central Europe – recommended vitamin D intakes in the general population and groups at risk of vitamin D deficiency. Endokrynol Pol. 2013;64(4):319-27. doi: 10.5603/ep.2013.0012.
64. Ferder L, Martin Gimenez VM, Inserra F, et al. Vitamin D Supplementation as a Rational Pharmacological Approach in the Covid-19 Pandemic. Am J Physiol Lung Cell Mol Physiol. 2020. doi: 10.1152/ajplung.00186.2020.
65. Kaur P, Mishra SK, Mithal A. Vitamin D toxicity resulting from overzealous correction of vitamin D deficiency. Clin Endocrinol (Oxf). 2015;83(3):327-31. doi: 10.1111/cen.12836.
66. Iglay K, Cao X, Mavros P, et al. Systematic Literature Review and Meta-analysis of Medication Adherence With Once-weekly Versus Once-daily Therapy. Clin Ther. 2015;37(8):1813-21 e1. doi:10.1016/j.clinthera.2015.05.505.
67. De Niet S, Coffiner M, Da Silva S, et al. A Randomized Study to Compare a Monthly to a Daily Administration of Vitamin D(3) Supplementation. Nutrients. 2018;10(6). doi: 10.3390/nu10060659.
68. Dawson-Hughes B. Vitamin D deficiency in adults: Definition, clinical manifestations, and treatment. UpToDate. 2020. Available from: https://www.uptodate.com/contents/vitamin-ddeficiency-in-adults-definition-clinical-manifestations-and-treatment.
69. Martineau AR, Jolliffe DA, Hooper RL, et al. Vitamin D supplementation to prevent acute respiratory tract infections: systematic review and meta-analysis of individual participant data. BMJ. 2017;356:i6583. doi: 10.1136/bmj.i6583.
70. Hribar CA, Cobbold PH, Church FC. Potential Role of Vitamin D in the Elderly to Resist COVID-19 and to Slow Progression of Parkinson’s Disease. Brain Sci. 2020;10(5). doi: 10.3390/brainsci10050284.
71. Valimaki VV, Loyttyniemi E, Pekkarinen T, Valimaki MJ. How well are the optimal serum 25OHD concentrations reached in high-dose intermittent vitamin D therapy? a placebocontrolled study on comparison between 100,000 IU and 200,000 IU of oral D3 every 3 months in elderly women. Clin Endocrinol (Oxf). 2016;84(6):837-44. doi: 10.1111/cen.13014.
72. Munns CF, Shaw N, Kiely M, et al. Global Consensus Recommendations on Prevention and Management of Nutritional Rickets. J Clin Endocrinol Metab. 2016;101(2):394-415. doi: 10.1210/jc.2015-2175.
73. Pierret L, Suppa M, Gandini S, Del Marmol V, Gutermuth J. Overview on vitamin D and sunbed use. J Eur Acad Dermatol Venereol. 2019;33 Suppl 2:28-33. doi: 10.1111/jdv.15316.
74. Carpenter T. Etiology and treatment of calcipenic rickets in children. UpToDate. 2020. Available from: https://www.uptodate.com/contents/etiology-and-treatment-of-calcipenic-rickets-inchildren. Accessed February 21, 2021.
75. KDIGO 2017 Clinical Practice Guideline Update for the Diagnosis, Evaluation, Prevention, and Treatment of Chronic Kidney Disease–Mineral and Bone Disorder (CKD-MBD). 2017. Available from: https://kdigo.org/wp-content/uploads/2017/02/2017-KDIGO-CKD-MBD-GLUpdate.pdf. Accessed February 15, 2021.
76. Stukas R, Dobrovolskij V. Rekomenduojamos paros maistinių medžiagų ir energijos normos. In: Rekomenduojamos paros maistinių medžiagų ir energijos normos bei jų taikymas. 2017, VU leidykla.
77. Stukas R, Dobrovolskij V. Magnis. In: Rekomenduojamos paros maistinių medžiagų ir energijos normos bei jų taikymas. 2017, VU leidykla. p. 33.
78. Stukas R, Dobrovolskij V. Kalcis. In: Rekomenduojamos paros maistinių medžiagų ir energijos normos bei jų taikymas. 2017, VU leidykla. p. 31.
79. Prezioso D, Strazzullo P, Lotti T, et al. Dietary treatment of urinary risk factors for renal stone formation. A review of CLU Working Group. Arch Ital Urol Androl. 2015;87(2):105-20. doi: 10.4081/aiua.2015.2.105.
